Profesorė A. Lukoševičiūtė gydytoja, mokslininkė, mokytoja

ĮŽANGA. KODĖL REIKĖJO ŠIOS KNYGOS APIE PROF. A. LUKOŠEVIČIŪTĘ? Argumentų būtų nemažai, bet apibendrinti juos norėtųsi taip: „Todėl, kad savo gyvenimo laikotarpiu ji buvo išsiskirianti iš kitų ir savo gyvenimą skyrė kitiems.“ Taigi parašyti šią knygą reikia ne apie ją, o apie jos poveikį ir įtaką kitiems ir tam istoriniam laikotarpiui, kuriame ji gyveno, dirbo ir kūrė... Pagrindinis tikslas yra pasidalyti prisiminimais ir mintimis, padedančiosiomis geriau suprasti, kaip tada buvo kuriama, dirbama, siekiama užsibrėžto tikslo ar net aukojamasi, kad pasirinkta ir mėgstama gydytojo profesija išliktų gyvenimo varikliu. Žinoma, kad kūrybiškumas ir net inovatyvumas yra erdvės savyje atvėrimas. Tai buvo būdinga daugeliui medicinos profesijos atstovų įvairiais šimtmečiais ir labai skirtingomis epochomis. Kūrybiški žmonės dažnai net negali apibrėžti, kodėl jie kuria ir diegia naują, dar neištirtą ir gal net rizikingą metodą ar skiria vaistą savo pacientui. Kaip ir Leonardas da Vinčis, taip ir prof. A Lukoševičiūtė - buvo kūrėja, bandydama naujus klinikinius metodus, ieškodama ryšio ar paaiškinimo tarp sudėtingų gamtos ir gyvybės reiškinių, tarp mokslo ir realaus kasdienio gyvenimo, tarp įprasto standartinio sprendimo ir naujoviško, išskirtinio būdo gydyti ar nors padėti, taip pat - neišbandyto, bet galinčio pakeisti ar net sugrąžinti žmogaus gyvenimą. Pagrindinė kūrybinio darbo kūrėjui sąlyga - minčių erdvė, o geriausias jo draugas - patirtis ir vientisas, nenutraukiamas kūrybos laikas. Nemažai tokių kūrybiškų žmonių dirba be savaitgalių ar net naktimis, įėjus į kūrybiškumo erdvę, nelengva iš jos išeiti. Todėl ir prof. A. Lukoševičiūtė niekada neišėjo iš MEDICINOS (o dar svarbiau - iš gydymo srities). Nauji metodai - elektrinė širdies defibriliacija, širdies stimuliacija, nauji gydymo būdai ar nauji vaistai - tai tik papildomos priemonės savo siekiamam tikslui - PADĖTI LIGONIUI - pasiekti. Tai buvo žmogus, sukaupęs ir toliau nesustojęs kaupti žinias ir turtėti per meną, muziką, ryšį su gamta. Išskirtinis pavyzdys - jos dėmesys ir ryšys su gėlėmis. Šalia visos kūrybinės erdvės ir pasiekimų, kaip svarbiausia išliekamoji vertė - ji buvo mums MOKYTOJA. Mums, jauniems, nepatyrusiems gydytojams, dažnai nežinantiems, kieno nuomonė svarbesnė ar kieno vertingesnė, kokį sprendimą priimti ir kaip ji taikyti. Gyvenimas rodė ir neretai įrodė, kad tiesa ir pasiaukojimas yra amžinos vertybės. Jas verta iškelti ir gerbti. Apžvelgiant prof. A. Lukoševičiūtės gyvenimą per laiko prizmę galima teigti: nors būta įvairių istorinių ir asmeninių vingių, jos kelias į priekį buvo aiškus ir neabejotinas. Ji parodė mums, kad noras pagelbėti ligoniui per kūrybą, inovaciją ir pasiaukojimą atveda į sėkmę ir pripažinimą. Geri darbai kaip ir augalų daigai išleidžia šaknis ir gyvena mumyse...