Klinikinės elektroencefalografijos pagrindai

Mokomojoje knygoje pateikiama glausta informacija apie elektroencefalografijos atlikimo principus, indikacijas ir klinikinę reikšmę tiriant ir gydant epilepsija sergančius vaikus ir suaugusiuosius. Ši knyga skirta gydytojams ir gydytojams rezidentams neurologams, vaikų neurologams bei visiems, kurie domisi domisi epilepsija ir elektroencefalografijos tyrimu savo klinikinėje praktikoje.

Diagnozuojant epilepsiją, svarbiausia įvertinti priepuolių klinikinikinius požymius, o, norint patikslinti epilepsijos priepuolio rūšį, nustatyti epilepsijos formą, labai svarbūs pokyčiai elektroencefalogramoje (EEG). Normali EEG dar nepaneigia epilepsijos diagnozės. Kita vertus, epilepsiforminis aktyvumas EEG be klinikinių epilepsijos požymių – epilepsijos priepuolių – nepagrindžia epilepsijos diagnozės (nebent subtilūs trumpi subklinikiniai priepuoliai lieka nepastebėti). EEG registravimo tikslas – tarppriepuolinėje EEG nustatyti epilepsiforminį aktyvumą, jo lokalizaciją ir (arba) užregistruoti priepuolinį aktyvumą. Foninėje būdravimo EEG epilepsiforminis aktyvumas nustatomas tik apie 50 proc. pacientų. Todėl labai svarbios aktyvacijos procedūros: fotostimuliacija (FS), hiperventiliacija (HV), miego deprivacija, miegas, nes jų metu dažniau užfiksuojami epilepsiforminiai pokyčiai. Naudojant aktyvacijos procedūras pokyčiai EEG išryškėja apie 80-90 proc. pacientų. Jei būdravimo, miego EEG pokyčių nenustatoma, tikslinga kartoti EEG registravimą. Tam tikrais atvejais gali reikėti atlikti ilgalaikį vaizdo ir EEG monitoriavimą, nes, registruojant EEG pakartotinai arba ilgesnį laiką, padidėja tarppriepuolinių ir (arba) priepuolinių pokyčių užregistravimo tikimybė.