Burnos, veido ir žandikaulių ligomis sergančių pacientų klinikinis tyrimas

Šis leidinys skirtas medicinos ir odontologijos rezidentams, tobulinimosi kursų klausytojams, taip pat visiemss odontologų bendruomenės nariams, kurie domėsis leidinyje aprašytais klausimais. Jame pateikiama pacientų, sergančių veido ir žandikaulių sistemos ligomis, klinikinio tyrimo meodika (klasikiniai tyrimo metodai) bei klinikinių duomenų įvertinimas. Specialieji ir papildomi Veido ir žandikaulių srities tyrimo metodai šiame leidinyje neaprašomi. Šis leidinys padės geriau išmokti taikyti veido ir žandikaulių srities klinikinius tyrimo metodus, sudaryt tolesnį specialiųjų tyrimų planą ir leis tiksliau interpretuoti šios srities ligas. Žmogaus veidas – ypatinga kūno dalis, dominanti gydytojus, mokslininkus, menininkus. Jau egiptiečių civilizacijos laikais nuatatytos žmogaus kūno, galvos ir veido proporcijos, kurios buvo kaip standartas vertinant ir vaizduojant žmogų. Veido ir žandikaulių sritis sudaro tik 3,4 proc. viso žmogaus kūno. Atsižvelgiant į kūno dalių struktūrinių vienetų įvairovę, anatomines ir topografines ypatybes, ji yra viena sudėtingiausių žmogaus organų sistemų. Šios srities nervinį aparatą sudaro visos 12 porų galvinių nervų bei 5 autoimuninės nervų mazgų (sin. ganglijų) poros. Išvardyti šios sistemos ypatumai lemia gausią inervaciją ir sudėtingą patologijos įvairovę. Tiksliai burnos, veido ir žandikaulių sistemos ligų diagnostikai ypač svarbią reikšmę turi kruopštus šios srities klinikinių tyrimų rezultatų vertinimas. Neteisinga šių tyrimų duomenų interpretacija gali lemti klaidingą tolesnę specialiųjų tyrimų eigą. Tam tikrų ligų (nozologinių vienetų) vertinimas yra sudėtingas, todėl manome, kad šis leidinys padės nepasiklysti burnos, veido ir žandikaulių srities patologjų džiunglėse. Leidinys skirtas Odontologijos III, IV, V kurso ir Burnos higienos IV kurso studentams bei Odontologijos specialybių rezidentams.